Ruduo artėja link pabaigos, savaitgalius leidžiame namuose, o ne kelyje, vis dažniau tikriname žurnalo „Kelionės ir pramogos“ internetinį puslapį, kada gi įvyks žadėtas Tūkstantmečio keliautojų susitikimas. Parinkta renginio vieta - Dubingiai. Puiku! Data – lapkričio 28 diena. Tinka! Deja, ligos neaplenkia ir mūsų namų – tik šventės išvakarėse užsiregistruojame tarp dalyvių, tačiau likus vos porai valandų iki renginio pradžios sprendžiame dilemą – važiuojame abu porai valandų arba Povilas vienas atstovauja šeimą. Visgi Editos akys išduoda – norėtų ir ji nors trumpam pamatyti kitus keliautojus.
Povilui nerimaujant, jog pavėluosime, sėdame į automobilį ir saulėtą šeštadienio dieną vėl važiuojame Molėtų rajono link. Šįkart nekartojame vasaros klaidos (tuomet į Dubingius pasukome Dubingių-Paberžės sankryžoje ir 11 km važiavome tarsi amerikietiškais kalneliais) ir, kaip nurodyta poilsiavietės tinklalapyje, tik 43 kilometre išsukame iš magistralės Vilnius-Utena. Netrukus privažiuojame tiltą per Asvejos ežerą. Su nukritusiais lapais kraštovaizdis prarado dalį žavesio, tačiau tiltą apgulusių žvejų fone plikas piliakalnis atrodo vis tiek įspūdingai. Ieškome „Dubingių“ poilsiavietės toliau. Lėtai pravažiuojame miestelį ir gan greitai atvykstame į Giraičius, kur netrukus pamatome ir poilsiavietės iškabą. Laikrodis rodo lygiai 13 valandą ir Povilui nebelieka nieko kito, kaip pripažinti, jog šįkart moteriška intuicija nugalėjo vyrišką protą.
Vos išlipus iš automobilio sutinkame vieną iš konkurso lyderių – Gintautą, su kuriuo kadaise sėdėjome viename universiteto suole. Trumpai pabendravę einame link lauko estrados, kur ką tik prasidėjo oficiali ceremonija. Išklausę kalbas bei dainas, pasivaišiname arbata bei koše. Nors aplinkui nepažįstami žmonės, tačiau nemažai veidų atpažįstame iš nuotraukų.
Galiausiai atsiimame mūsų diplomą. Štai jis! Šitiek keliauta, šitiek įveikta kilometrų. Gal dėl to diplomas greitai atranda vietą garbingiausioje namų vietoje.
Džiugu, kad šių metų mūsų keliones vainikavo tokia graži šventė “Dubingių” poilsiavietėje, o kur keliausime kitais metais - parodys laikas.
Baigėsi vasara, baigėsi saulėtos dienos, baigiame ir mes savo keliones. Mindūnų žvejybos muziejus, Gaujos takas, Dūkštelės takas, Neries regioninio parko lankytojų centras. Šiuos objektus dar planavome aplankyti iki pasibaigiant “Tūkstantmečio keliautojų” konkursui. Deja, dėl įvairių priežasčių šias keliones atidedame neribotam laikui.
Kelionių metu surinkome 1040 taškų. Pirmas aplankytas mūsų objektas buvo dviračiu, paskutinysis - taip pat. Iš viso kelionių metu buvo nuvažiuota daugiau nei 4100 kilometrų, iš kurių 90 - dviračiu. Tai beveik prilygsta kelionei į Paryžių ir atgal. Ar intensyviai keliaudami po Lietuvą nepasigailėjome, kad nepasirinkome atostogų kurio nors saulėto užsienio kurorto pajūryje? Nė akimirką. Džiaugiamės suteikta galimybe taip prasmingai pažymėti Lietuvos 1000-metį ir labai didžiuojamės, kad mums tai pavyko!
Kelionės baigėsi, bet tinklaraščio įrašai - dar ne. Tad belieka laukti konkurso pabaigos ir jo rezultatų.
1000 taškų jau surinkti, tačiau išsiruošiame į senai planuotą kelionę - nutariame įveikti dviračių trasą Gražutės regioniniame parke.
Nors didžiojo rato ilgis šiek tiek baugina (45 km), tačiau labai jau knietėjo išbandyti savo jėgas tokiame maratone. Šįkart vėlgi neapsieiname be pagalbininkų - automobiliu nugabenti dviračius iki Salako ir pats įveikti didįjį ratą sutinka geras studijų laikų draugas Ramūnas. Labai apsidžiaugiame išgirdę sinoptikų prognozes - rugpjūčio 16 diena bus šilta ir saulėta. Tad 10 val. ryto pajudame iš Vilniaus, po daugiau nei poros valandų vėl atsiduriame prie įspūdingos Salako bažnyčios. Kadangi kelionė vyksta sekmadienį, nutariame neužsukti į Gražutės regioninio parko lankytojų centrą. Prie Salako bažnyčios paliekame automobilį, o su dviračiais miname kilometrą atgal, kur važiuodami keliu Degučiai-Salakas pastebėjome ženklą, žymintį dviračių trasos pradžią.
Prie tako pradžios nusifotografuojame ir miname dviračiais į Čepeliškes. Prieš kelionę labai įdėmiai išstudijavome žemėlapius bei perskaitėme kitų keliautojų komentarus, iš kurių susidarėme nuomonę, kad šįkart gali nutikti įvairių nuotykių. Privažiavus pirmąją sankryžą ir nuorodą pasukame kairėn ne visiškai įsitikinę, jog vykstame teisinga kryptimi, tačiau kuomet pamatėme Kunigokalnį, lengviau atsikvėpėme - mes teisingame kelyje!
Truputį pailsėję pasileidžiame toliau miško keliuku. Pora kilometrų - ir mes Čepeliškėse. Nuvykę prie Kiemionių piliakalnio nutariame pasistiprinti. Prisėdame prie pat Ligajų ežero kranto juokaudami, kad iki kelionės pabaigos liko „tik” 40 kilometrų.
Kad ir kaip gera sėdėti ant žolės, visgi miname toliau. Šįkart stabtelime pasigrožėti nepaprasto grožio Antalieptės mariomis nuo aikštelės, esančios už Kiemionių kaimo. Sekanti atokvėpio stotelė bus tik prie Tiltiškių, iki kurių bevažiuojant ant kelio pamatėme ir didžiulį žaltį, ir mus vijosi palaidas kaimo šuo. Sustoję prie sankryžos, vedančios į Tiltiškes sprendžiame dilemą - žiūrint į žemėlapį atrodo, jog jei neužsuksime į energetikos muziejų (sekmadieniais jis nedirba), reiktų važiuoti tiesiai. Tačiau joks kelio ženklas ar nuoroda nepasufleruoja ką mes rasime važiuodami tolyn. Pasikliaujame nuojauta ir važiuojame tiesiai. Deja, tai buvo klaida. O ją pastebėjome, kai ilgai važiavę pamatėme nuorodą į netoliese esančią sodybą Grybiškėse. Teko papildomus kilometrus minti atgal. Dabar pasukame tikrai link Tiltiškių ir netrukus privažiuojame energetikos muziejų. Truputį atsipūtę ir pasigrožėję aplinka vėl grįžtame į trasą.
Pamatę, kad kelionė sekasi kiek sunkiau nei planuota, taip ir neaplankome eglių-sesių, dėl kurių būtų tekę minti dar papildomus porą kilometrų, o pasukame Šiurpiškių link, kur mus pasitinka labai gražus Šiurpelio ežeras. Judame toliau. Ilgą laiką mynę į kalną, prie Juodabrasčio draustinio teritorijos visi leidžiamės smėlėtu keliu tokiu greičiu, kad vėliau visi labai džiaugėmės, jog nenusisukom sprandų.
Važiuojant mišku neatsispiriame pagundai pasmaguriauti mėlynėmis. Visgi vakarienei buvom numatę kitą vietą - Švento ežerą, iki kurio buvo likę dar pora kilometrų. Pagaliau ir jis - Lietuvos Baikalas. Dėl ne itin švaraus kranto ir dėl laiko stokos maudynes atidedame kitam kartui, tad tik pabraidžioję krantu galime spėlioti, ar iš tikrųjų ežero skaidrumas siekia daugiau nei 6 metrus!.
Labai smagu ilsėtis gražioje gamtoje, tačiau dar iki Salako liko nemaža dalis kelio, pagal išankstinius apskaičiavimus, jį turėtume pasiekti tik 20 val. Jei visoje trasoje prasilenkėme vos su keliais automobiliais ir turistais, artėjant prie Luodžio ežero, vis daugėjo žmonių, stovyklavietėje viliojo malonus kepsnių kvapas. Jausdami, jog artėjame prie finišo, įgavome „antrąjį kvėpavimą”. Pravažiuojame Salako pušį ir senąsias žydų kapines, išvažiuojame iš miško ir tolumoje pamatome tolumoje Salako bažnyčios bokštą. Iš tiesų pasiekiame Salaką prieš pat 20 val.
Jei tikėti mūsų dviračių matuoklių parodymais, tądien įveikėme per 50 km (buvome gerokai nuklydę prie Tiltiškių, sukome į šoną link energetikos muziejaus ir link Kiemionių piliakalnio). Visa kelionė užtruko 7,5 valandos, tačiau iš jų mynėme pedalus tik mažiau nei 4 valandas. Grįžtame į Vilnių jau sutemus. Pavargę, tačiau laimingi - įveikėme ne tik didįjį ratą, tačiau ir patys save.
Po praėjusio savaitgalio išvykų jau turime surinkę 940 taškų. Iki taip trokštamo 1000 trūksta vos 60, kitaip tariant - liko aplankyti 2 objektus. Galėjome pasirinkti lengvesnį kelią - nupūsti dulkes nuo mūsų nuotraukų albumų ir ten susirasti fotografijas nuo Ginučių apžvalgos bokšto ir Ledakalnio, kur lankėmės prieš keletą metų. Tačiau pasirinkome kitą variantą - susiruošėme nuvykti dar kartą.
Taigi, saulėta šeštadienio popietė, o mes jau atvykome prie Ginučių apžvalgos bokšto. Stovėjimo aikštelė pilna vestuvininkų automobilių, tačiau tik keletas jų stebi apylinkes iš 30 metrų aukščio. Kilsime apžiūrėti Aukštaitiją iš aukščiau ir mes. Apžvalgos aikštelėje esame buvę jau du kartus ir abu kartus kur kas drąsiau virš žemės jautėsi Edita. Gal trečias kartas nemeluos ir Povilas be baimės įveiks visus laiptelius? Deja, deja… Iš lėto, iš pradžių skaičiuodamas laiptelius, vėliau pamiršęs jų skaičių, Povilas pasiekia aikštelės viršų. Tačiau atsivėrus Aukštaitijos grožybėms visos baimės pasimiršta. Ką gi, iš paukščio skrydžio žvelgiame į Ignalinos apylinkes trečią kartą, tačiau tikriausiai, jog ne paskutinį…
Iki 1000-ojo taško beliko vos vienas objektas. Vos keli kilometrai nuo čia yra Ledakalnis. Taigi, nuo bokšto grįžtame į Ginučių pusę, privažiavę nuorodą pasukame į dešinę ir už kilometro sustojame prie Ginučių piliakalnio. Eidami juo, prieisime ir Ledakalnį. Kylame ant pirmosios piliakalnio kalvos. Čia stovintis paminklas mena, jog šioje vietoje pirmasis Lietuvos respublikos prezidentas Antanas Smetona pasodino ąžuoliuką. Deja, medis sovietmečiu buvo sunaikintas.
Nusileidžiame į papėdę, kur iškart laipteliai veda vėl į kalvą, nuo kurios atsiveria gražus vaizdas, tačiau gerokai užgožtas žalumos. Šįkart mūsų mėgstamiausia šios kalvos vieta - suoliukai su vaizdu į Ūkojo ežerą - užimti, tad tik nuo gretimo kalnelio pro vis tankėjančią lapų proskyną pasigrožime ežeru ir einame toliau.
Nusileidžiame nuo piliakalnio, paėję tiesiai dar kelis šimtus metrų, pamatome stovėjimo aikštelę, pilną automobilių. Ledakalnis jau čia pat. Pasukame į kairę, kur ir veda nuorodos rodyklė. Netrukus pakylame į kalvos viršų, nuo kurios matomi 6 ežerai. Įdomu kaip Ledakalnis (arba kaip čia stende rašoma - Ladakalnis) atrodo tuomet, kai medžiai numeta lapus? Vėlgi ir čia esame ne pirmą kartą, tačiau visus kartus lankėmės vasarą, kai didžiąją vaizdo dalį uždengia lapuočiai.
Tačiau visgi šis užkopimas nėra eilinis - nusifotografavę prie stendo pasiekėme “Tūkstantmečio keliautojų” konkurso “planą minimum” - surinkome 1000 taškų. Koks yra mūsų planas maksimum? Keliauti toliau, kol bus laiko ir noro…
Nepastebimai greitai bėga vasara, tad iš anksto “rezervuojame” vieną savaitgalį “Tūkstantmečio keliautojų” konkurso taškų rinkimui Aukštaitijoje. Kruopščiai suplanuojame maršrutus, suderiname detales dėl nakvynės ir penktadienį po pietų išsiruošiame į kelionę. O ji prasidėjo ne itin sėkmingai - vos išvažiavus iš Vilniaus pradėjo gan smarkiai lyti, o vėliau apsižiūrėjome, kad namie liko mūsų savaitgalio kelionės planai su visais kontaktais ir nuorodomis. Visgi nusprendžiame negrįžti namo. Juk turime kelių žemėlapius, navigacinę sistemą ir to turėtų užtekti minimaliai orientuotis erdvėje ir laike.
Pirmas posūkis į dešinę kelyje Vilnius - Utena. Sukame link Dubingių. Privažiavę medinį tiltą per Asvejos ežerą susigundome apsižvalgyti iš arčiau. Nors lietus nustojo lyti, visgi pučia šaltas vėjas. Tačiau pora vyriškių prie tilto yra. Vienas žvejoja, kitas tiesiog stovi ant tilto ir siurbčiodamas alų žiūri į vandenį. Tikrai užburiantis Asvejos vaizdas, tačiau reikia važiuoti toliau. Atvykę į miestelio centrą iškart pamatome pirmąjį savaitgalio objektą - Dubingių svirną. Deja, lietus įsismagina ir kurį laiką tenka sėdėti automobilyje. Truputį gamtai nurimus, einame apžiūrėti objekto iš arčiau. Keli kadrai, patvirtinantys mūsų apsilankymą ir keliaujame toliau. Reikia skubėti į Kulionis, kur 18 val. mūsų laukia ekskursija Etnokosmogijos muziejuje.
Netrukus randame nuorodą muziejaus link. Labai apsidžiaugiame, kad iki pat muziejaus (!!!), esančio gan toli nuo magistralės Vilnius-Utena, veda geras asfaltuotas kelias. Kadangi čia esančiame muziejuje lankėmės prieš rekonstrukciją prieš daugelį metų, labai smalsu kaip Etnokosmologijos muziejus atrodo šiandien.
Sutartą valandą visi užsiregistravusieji į ekskursiją susirenkame prie įėjimo į ekspozicijų salę. Artimiausias 1,5 valandos su mumis bendraus gidė Justina, kuri įdomiai pasakodama apie kone kiekvieną eksponatą, veda link apžvalgos bokšto. Žinoma, pasirenkame kopimą į bokštą laiptais, kur po pastato renovacijos visai paprasta ir smagu lipti aukštyn. Regis, prieš tuos kelis metus, kai buvome Kulionyse pirmą kartą, ir laiptai statesni buvo, ir kopti buvo sunkiau. O dabar vos kelios minutės - ir esame ant apžvalgos bokšto aikštelės, nuo kurios atsiveria Molėtų krašto panorama. Dar keli laipteliai aukštyn ir visi susėdame aplink galingą teleskopą, per kurį netrukus bus galima stebėti žvaigždes.
Taigi, tos 1,5 valandos pralekia nepastebimai. Saulė jau ritasi vakarop, o mūsų dar laukia tolimas kelias į Ginučius Ignalinos rajone, kur apsistosime nakčiai. Kelyje Molėtai-Palūšė kalną keičia klonis, tačiau nuobodžiauti nėra kada. Deja, šįkart neužsukame į Mindūnuose esantį Žvejybos muziejų, kurį žadame vistiek aplankyti šią vasarą. Įspūdinga Labanoro giria, jaukus Palūšės miestelis ir pagaliau mes Ginučiuose. Nors jau lietų senai pakeitė saulė, tačiau visgi vakaras vėsus. Nepaisant to skubame Ginučių malūno link, kur išdrįstame išsimaudyti Srovės upelyje, tuo susilaukdami visų praeivių dėmesio. Tuo pirmoji mūsų kelionės diena ir pasibaigė.
Kadangi į Ginučius šiemet sugrįšime dar ne kartą, šįkart nutariame praleisti objektus, kuriuos bus galima aplankyti ir vėliau (Ledakalnį ir apžvalgos bokštą). Na, nebent jeigu atsikelsime anksti, tuomet pasistengsime aplankyti šias vietas. Tačiau pastarasis variantas ryte atkrenta, nes po daug įspūdžių suteikusios dienos vos nepramiegame suplanuotos valandos, kuomet šeštadienio rytą turime vėl sėstis ant ratų. Pusryčiaujame jau važiuodami link Anykščių, kur numatytos pora valandų Karalienės liūno paieškoms. Jei išvakarėse pravažiavome patį ilgiausią Lietuvos ežerą (Asvejos), šįkart lėtai pravažiuojame pro Tauragnų miestelį, šalia kurio yra pats giliausias šalies ežeras - Tauragnas. Prieš kelis metus čia esame atvykę nusimaudyti, tad šįkart tik iš toliau pasigrožime ežeru.
Pravažiavę Utenos miestą sukame į dešinę, kur labai siauru keliu vykstame link Anykščių. Nuorodą link Puntuko praleidžiame su viltimi, kad netrukus čia sugrįšime, kuomet aplankysime pagrindinį mūsų objektą - Karalienės liūną. Kadangi įdėmiai perskaitėme čia jau apsilankiusiųjų komentarus apie tai, kaip sudėtinga surasti liūną, orientaciniu objektu Anykščių šilelyje pasirenkame Puntuko brolio akmenį, kurį gan lengvai suradę nutariame šileliu eiti pėsčiomis. Nufotografavę informacinių stendų žemėlapius (kadangi tikrieji žemėlapiai liko namuose) einame ieškoti liūno. Atrodytų, kas čia sudėtingo? Einant Šventosios upės dešiniuoju krantu visi praeiti objektai (kaimas dešinėje, stovyklavietė kitame upės krante) liudijo, jog einame teisinga kryptimi. Tačiau braudamiesi siaurais keliukais ir taip ir nepamatę nė vienos nuorodos jautėme, kad kažkas čia ne taip. Netikėtai pagalbos ranką ištiesė paupyje iškylavęs jaunimas, paaiškinę kaip surasti mūsų ieškomą objektą.
Pakeliui dar norėję kaime pasitikslinti ar šiuo keliu eidami prieisime liūną, deja, neradome nė gyvos dvasios. Tolumoje galiausiai visgi pamatėme nuorodą. Nusileidome laiptais žemyn ir… likome truputį nusivylę. Šitiek nueita kelio, šitiek sugaišta laiko, o rezultatas tik toks? Nuotraukose liūnas tikrai kur kas gražiau atrodė. Pažadame grįžę namo perskaityti visus padavimus ir legendas, gal tuomet pajusime, jog tądien aplankėme neeilinį objektą.
Taigi, planus aplankyti Puntuko akmenį atidedame kitam kartui, nes per valandą turime atsidurti už Panevėžio esančiame Stultiškių Linų muziejuje. Šįkart netikėtumų jokių nenutinka, Stultiškėse atsiduriame vos 5 minutes pavėlavę, kur iškart pamatome malūną, prie kurio jau mūsų laukia gidas.
Labai įdomus muziejus, kur tenka paplušėti ir fiziškai, “apdirbant” linus. Ekskursijos pabaigoje išsisprendžia dar viena problema - iš mūsų turimų žemėlapių gan blankų vaizdą susidarėme kaip nuvažiuoti link Pašilių stumbryno. Netikėtai pagalbos sulaukiame iš Linų muziejaus gido - pasiteiravęs ar jau lankėmės stumbryne, gidas labai tiksliai paaiškino kaip jį mums surasti. Geros 20 minučių - ir mes jau vietoje. Nusiperkame bilietus ir einame link aptvarų, kur iš tolo pamatome miškų gražuolius. Iš pradžių gan atokiau nuo lankytojų buvę stumbrai vėliau įsidrąsino prieiti arčiau. Du iš jų netgi truputėlį pasibadė ragais. Gražu, tačiau laisvėje tokių gyvūnų nesinorėti sutikti akis į akį.
Gan nenoriai atsisveikiname su stumbrynu. Nutariame truputį nuklysti nuo “Tūkstantmečio keliautojų” maršruto ir pasukame į Pakruojį apžiūrėti jo garsiojo dvaro. Tikrai labai įspūdingai atrodanti ir gražiai sutvarkyta parko teritorija. Pakeliui sutinkame ne vieną turistą iš Latvijos. Ypač mums įstringa dvaro tiltas, ne veltui primenantis saulėtąją Italiją, nes yra pastatytas remiantis romėnų akviadukų pavyzdžiais.
Kad ir kaip būtų smagu pasivaikščioti po dvaro parką, visgi planuose numatytas dar vienas objektas, o ir Biržuose jau mūsų laukia svečių namų darbuotoja. Taigi nuskubame Pasvalio link, o iš ten - į Biržų pusę. Per tą skubėjimą pravažiuojame nuorodą, vedančią link Karvės olos. Tačiau pavyksta greitai apsisukti ir jau žvyrkeliu riedame prie garsiausios Biržų krašto lankytinos vietos. Štai ir garsioji Karvės ola. Ola pasirodė kur kas įspūdingesnė, nei tikėjomės. Ir čia prasilenkiame su svečiais iš kaimyninės Latvijos.
Tačiau laikas spaudžia, nes turime dar užsiregistruoti svečių namuose “Helveda” Biržuose. Visgi gan greitai randame savo nakvynės vietą, įsikuriame ir lieka truputis laiko apžiūrėti miestą. Žinoma, pasukame pilies pusės link. Nors Biržų pilies restauracijos darbų pabaigos dar nematyti, tačiau pilies teritorija labai jauki. Ne veltui ji yra pamėgta vietos jaunimo. Toliau einame prie Širvėnos ežero. Šįkart jau nedrįstame lįsti į vandenį, o tik braidžiojame krante. Saulei leidžiantis jau grįžtame į jaukų kambarį. Jei ne kaimynas, tyliai nemokantis uždaryti durų (jei teisingai supratome, irgi latvis), nakvynę galėtume pavadinti idealia.
Ryte atsisveikiname su Biržais ir judame Rokiškio link, kur planuojame aplankyti Šv.Mato bažnyčią. Važiuodami siauromis gatvelėmis šiaip taip pamatome bažnyčios stogą. Kadangi pataikėme kaip tik ant pamaldų laiko, o ir mūsų apranga nebuvo visiškai krikščioniška, į bažnyčios vidų žvilgtelime iš tolėliau. Apeiname visą šventoriaus teritoriją ir skubame į automobilį, kur bandysime ieškoti Stelmužės kaimo.
Išsukus iš kelio, vedančio į Zarasus, apima “deja vu” jausmas, nes panašaus pločio keliukais jau važiavome atkarpoje Utena-Anykščiai. Tik šįkart patirties jau turime, o čia ir vairuotojai pasirodo kur kas mandagesni. 9 kilometrai “amerikietiškų kalnelių” ir pasiekiame kelionės tikslą. Lėtai važiuodami per kaimą žvalgomės bažnyčios arba garsiojo ąžuolo. Ogi pasirodo, kad ten viskas šalia! Iš pradžių einame apžiūrėti senolio medžio. Nors jau teko skaityti apie sunkią jo būklę, tačiau vistiek smagu matyti vis dar žaliuojantį galiūną. Už keliasdešimt metrų stovi bažnytėlė, kurioje dabar veikia bažnytinio meno muziejus. Vėlgi tenka pripažinti, kad šis objektas nuotraukose atrodė kur kas niūriau. Gal giedras oras padėjo, gal kitos priežastys lėmė, kad nuo šiol Stelmužės kaimą prisiminsime kaip ramią gyvenvietę, o ne niūrų Lietuvos užkampį.
Kadangi esame labai arti Zarasų, užsukame ir į šį miestą, nors jame nėra jokių konkurso lankytinų objektų. Nutariame apžiūrėti iš arčiau Zaraso ežero Didžiąją salą, tapusią pagrindine nekomercinės muzikos festivalių rengimo vieta. Lyg tyčia šį savaitgalį jokių didelių renginių nenusimatė, nors pamatę gatvėse išklijuotus plakatus, skelbiančius, kad vakare čia lankysis Radžis, pajuokaujame, kad reikia skubėti, kol saloje neprasidėjo anšlaginis koncertas. Saloje jau dirba darbininkai, estradoje statantys sceną, tačiau visur kitur tvyro ramios nuotaikos, žmonės ilsisi pliaže arba ant suoliukų.
Taigi, kol neprasidėjo koncertas, skubame išvykti į Zarasų. Sekantis labai įdomus objektas - Visaginas ir šalia jo esanti Ignalinos AE. Viliamės, kad galbūt nors iš toli pamatysime ir didžiausią Lietuvos ežerą - Drūkščius. Atvykę į miestą, sustojame Parko gatvėje ir einame apžiūrėti Visagino ežero. Miestas savo dvasia kažkiek primena Druskininkus, skirtumas dar ir tas, jog Visagine taip ir neišgirdome lietuviškai kalbančių žmonių.
Papietavę Visagino ežero pakrantėje traukiame ieškoti Atominės elektrinės. Kai pervažiavę miestą jau norėjome apsisukti ir ieškoti elektrinės kitame miesto gale, visgi pamatome nuorodą - “Ignalinos AE - 7 km”. Be abejo, artėjant prie svarbaus Lietuvos objekto pasidarė kiek nejauku, nes pakeliui sutikome gal tik porą lengvųjų automobilių. Savąją transporto priemonę palikome prie elektrinės darbuotojų automobilių ir einame apsižvalgyti. Nors puikiai žinome, kad ši elektrinė yra saugi ir duoda mūsų šaliai didžiulę naudą, tačiau vistiek nė vienos gyvos dvasios aplinkui nuteikia taip, lyg stovėtume prie analogiško statinio netoli liūdnai pagarsėjusio Pripetės miesto Ukrainoje. Na, o kurgi tas Drūkščių ežeras? Puikiai girdime krykštaujančias antis, tačiau vandens nesimato nė pro vieną plyšelį. Apsiginklavę foto ir vaizdo filmavimo technika, buvome įsitikinę, kad vaikštinėdami šalia elektrinės teritorijos tikrai sulauksime dėmesio ir klausimų kas mes tokie ir ką čia veikiame. Bet mūsų vizitu niekas nesusidomėjo.
Ignalinos AE teritorija atgijo, kai iš pastato išėjo būrelis darbininkų. Dar kiek pasisukioję aplinkui susitaikome su mintimi, kad šiandien didžiausio Lietuvos ežero nepamatysime. Jei prieš kelionę būtume atidžiau pastudijavę žemėlapį, būtume pamatę, kad Drūkščius patogiausia pasiekti iš šiaurinės jo pusės.
Taigi, sukame namų pusėn, dar pakeliui aplankant Salaką. Dar likus porai kilometrų iki miestelio, iš tolo pamatome įspūdingus bažnyčios bokštus. Tai ir yra paskutinis mūsų objektas, už kurį gausime taškus šios kelionės metu. Labai įspūdingas statinys iš grįstų akmenų, be to pastatytas per gana trumpą laiką. Ilgokai vaikščiojame po šventorių, pasigrožime bažnyčia iš vidaus. Tačiau , kad ir kaip gaila bebūtų, ši kelionė jau eina į pabaigą. Netoli Vilniaus sustojame dar prie Europos centro, grįžę namo skaičiuojame taškus - iki trokštamo tūkstančio trūksta vos 60 taškų…
Lankydami giminaičius Suvalkijoje, po ilgokos pertraukos nutariame papildyti savo taškų bagažą, pakeliui užsukdami aplankyti dar vieną lankytiną objektą - Balbieriškio atodangą. Todėl šįkart mūsų maršrutas driekiasi ne per daug greitesnę magistralę Vilnius-Kaunas, o per Trakus, Aukštadvarį, Birštoną, Prienus. Pervažiavę tiltu per Nemuną, pasukame Alytaus link ir skaitome objekto aprašymą - maždaug už 12 km bus automobilių stovėjimo aikštelė kairėje. Teko skaityti kitų keliautojų komentarus, kad gan sunku surasti atodangos regyklą, tad mes savo tikslo siekėme ypač atidžiai ieškodami nuorodų. Tačiau minėtą automobilių aikštelę radome labai greitai. Jei garsus Lietuvos geografas Č.Kudaba pasakė, jog “nematęs Nemuno nuo Balbieriškio šlaitų, dar negali girtis matęs mūsų upių tėvą”, tai dabar jau mes galime drąsiai teigti. Taip, mes Nemuną jau pamatėme!
Dar 30 taškų, kuriuos užsidirbti neprireikė daug jėgų ir laiko. Jų jau turime 680.
Šiais metais Joninių laisvadienį nutariame skirti Trakų krašto įžymybėms. Šį kartą visiškai neanalizuojame žemėlapių ir neplanuojame maršrutų, nes paprašome gidu pabūti gerą studijų laikų draugą Simą, kurio šiandienos užduotis - nuvesti prie Varnikų tako ir Velnio duobės. Taigi, trečiadienio rytą išvažiuojame Trakų link. Dangus gan apsiniaukęs, tad dėl visa ko pasiimame skėčius, tačiau nutariame kelionės neatšaukti, kad ir koks oras bebūtų.
Sutartą valandą susitinkame visi Trakų centre ir paprašome “gido”, kad tiesiausiu keliu per Lukos ežero tiltą nuvestų į Varnikus. Netrukus prieiname ir pastarąjį kaimą. Telieka surasti pažintinį miško taką. Simo vedini pagaliau miške pamatome nuorodą. Prisimename, kad prieš kelis metus visiškai netoli nuo čia esame poilsiavę. Kelionė taku prasideda miške, paskui jį keičia pelkė, aukštapelkė ir gražus ežerėlis. Viskas gražu, tik nerimą kelia įkyrūs uodai ir besiniaukiantis dangus. Per porą valandų įveikę taką nutariame grįžti į Trakus pietauti, o po to važiuoti į Aukštadvarį. Tik atsisėdus į lauko kavinę prapliumpa lyti. Tenka sprukti po stogu ir laukti kol pragiedrės dangus. Galiausiai sulaukę prašviesėjimo judame ieškoti Velnio duobės. Pervažiuojame visą miestelį, o jokios nuorodos (išskyrus vienos kavinės pavadinime) nematome. Simas irgi prisipažįsta primiršęs kur važiuoti. Stojame prie vietinės degalinės, kur darbuotojai maloniai paaiškina, kad miestelyje reikia pasukti Vievio link, o po to ieškoti nuorodos kairėje. Toliau tęsiame kelionę sėkmingai - iškart randame kartodromą, už kurio nuoroda skelbia - “Velnio duobė 3km”. Asfaltas baigiasi ir važiuojame žvyrkeliu miške. Kelias gan prastas, todėl juokaujame, jei miške esantis geologinis paminklas vadinamas Velnio duobe, tai kelią, vedantį link jo reiktų pavadinti Velnio keliu.
Tie 3 kilometrai atrodo, kad tęsiasi amžinybę, tačiau galiausiai pamatome automobilių stovėjimo aikštelę ir kelis jaunuolius, romantiškai leidžiančius vakarą miške. Vėl pradeda lynoti, o ir vakarop temstantis dangus suteikia šiai vietai dar paslaptingesnę atmosferą. Nusileidžiame iki pat apačios, nusifotografuojame ir skaičiuojame taškus - šį objektą aplankę jau surinkome 660. Irgi beveik velniškas skaičius… Tačiau vėliau “Kelionės ir pramogos” interneto puslapyje užvirus diskusijoms dėl Kretingos dvaro įvertinimo (taip, mums irgi įsiminė, kad jį aplankę gavom 40 taškų), visgi iš mūsų 10 taškų buvo atimti.
Kelionė atgal atrodo trumpesnė, lyti pradeda “kaip iš kibiro”. Jau sėdėdami automobilyje džiaugiamės, kad velnias nors dėl oro nepakišo kojos…
Peržiūrėję konkurso lankytinų objektų sąrašą ir paplanavę kaip greičiau ir paprasčiau galėtume surinkti 1000 taškų, priėjome išvadą, kad vistiek reiks leistis į kelionę po Žemaitiją. Šįkart paprasto savaitgalio neužteks, todėl pasiimame porą laisvų dienų darbuose, suderiname maršrutus, sutariame dėl nakvynių ir ketvirtadienį prieš pietus pajudame iš Vilniaus link Šiaulių. Pastarajame mieste sustojame papietauti ir vykstame prie objekto, kurio dėl laiko stokos nespėjome aplankyti “piligriminės kelionės” metu - Kurtuvėnų svirno. Artėjant prie miestelio pradeda pildytis sinoptikų prognozės - lietus įsismagina. Gan lengvai surandame turgaus aikštę, nuo kurios matosi mūsų kelionės tikslas. Pasivaikščiojome po dvaro parką, apžiūrėjome svirną. Nors viename interneto puslapyje teigiama, jog po gaisro svirnas buvo “visiškai atstatytas pagal autentišką projektą, nepanaudojus nė vienos vinies”, visgi vinį teko matyti. Ir ne vieną.
Kita ketvirtadienio popietės dalis buvo skirta tik nuvykti iki Naujosios Akmenės, kur apsistojome sanatorijos viešbutyje. Kadangi planavome miestą pasiekti tik vakare, o išvykti anksti ryte, nusprendėme pasirinkti kuklų bendrabučio tipo kambarį, kuris netviskėjo prabanga, tačiau tiko praleisti naktį po ilgos ir varginančios kelionės. Visgi dar atradome laiko pasivaikščioti po miestą. Pačiu gražiausiu Naujosios Akmenės kampeliu galėtume laikyti skverą šalia tvenkinio, tačiau labai akis badė išdaužyti žibintai ir nulupta lentelė nuo paminklo, skirto… kažkam (pasakyti negalime, nes daugiau informacijos ar nuorodų į jį nebuvo). Tačiau vėl užklupo lietus ir likusį vakarą teko praleisti viešbutyje prie televizoriaus.
Ankstyvą penktadienio rytą išvažiuojame Akmenės II kaimo link, kur įsikūrusi Kamanų rezervato direkcija. iš pradžių darbuotojai parodo dokumentinį filmą apie rezervatą, iš kurio jau galime susidaryti pradinį vaizdą, ko galime tikėtis šiandieninės ekskursijos metu.
Kamanų takas kur kas ilgesnis nei Čepkelių rezervate (3,6km), tad čia pamatėme taip pat kur kas daugiau. Mišką keitė ežerėlis, jį - aukštapelkė. Savotiškai įdomus pasirodė ir “Bebrų muziejus”, t.y. pavėsinė, pastatyta iš medžių šakų, kurias apgraužė bebrai.
Iš Akmenės II gyvenvietės važiuojame link Papilės. Iš kitų “tūkstantmečio keliautojų” komentarų išgirdome, kad vietinę įžymybę - šešiolikamienę liepą surasti ne taip jau ir paprasta. Iš pradžių surandame tiltą per Ventą, vėliau iš medžių viršūnių teisingai atspėjame kur galėtų būti miestelio parkas. Vos privažiavus parką iškart pamatome gražuolę liepą. Tiesa, ji šiuo metu jau 15-kamienė, tačiau vistiek įspūdinga. Pakeliui aplankome paminklą Simonui Daukantui ir išvažiuojame į Telšius.
Ilgokai po Žemaitijos sostinę tenka važiuoti ratu, nes ieškodami Žemaitijos kaimo muziejaus žemėlapyje nerandame Parko gatvės, o navigacinė sistema vėl veda nežinia kur. Galiausiai nusprendžiame sustoti prie muziejaus “Alka” pasiklausti kelio. Deja, muziejaus darbuotoja ilgiausiai plepėjo telefonu, tad beliko mums vienintelė viltis - praeiviai. Pirma sutikta moteris paaiškino, kad mes esame visiškai netoli tikslo, tereikia dar kelis šimtus metrų pavažiuoti tolyn ir stebėti nuorodas. Tik tiek informacijos mums ir bereikėjo! Netrukus pamatėme turistinius autobusus, o už jų “sumažintas Rumšiškes” - Žemaitijos kaimo muziejų. Nusipirkę bilietus ir leidimą filmuoti bei fotografuoti, einame pažiūrėt “kaip senovėje žemaičiai gyveno”.
Gana jaukus muziejus, kai kurie pastatai dar tik tvarkomi. Tačiau laikas bėga, o šią dieną dar numatyta įveikti daug kilometrų.
Geras pusvalandis - ir mes Plungėje, kur ieškome Oginskių dvaro. Pravažiavus stotį Edita paklausia ar tik nebus dvaras “tas raudonas pastatas anapus stoties”. Povilas dievagojasi, jog dvaras turi būti baltas ir važiuojame toliau iki pat Parko gatvės galo. Taigi, išlipame Parko gatvėje ir einame į parko gilumą. Paėjus kelis šimtus metrų pamatome “baltą dvaro pastatą” ir… raudonąjį pastatą, kurį matėme anksčiau.
Dvaro pastatas dabar restauruojamas, tad mums belieka tik pasivaikščioti po labai gražų Plungės miesto parką, kuris, kaip pastebėjome, labai mėgstamas romantiškai nusiteikusio jaunimo. Važiuojant link Platelių pro tą pačią Plungės stotį, Povilui beliko pripažint, kad nuo pagrindinio kelio dvaras labai puikiai matomas…
Penktadienio paskutinė stotelė - Plateliai, kur mūsų laukia dar vienas objektas ir jaukus vakaras jachtklube. Atvykus į miestelį visų pirma išsirenkame kambarį. Šįkart jau esame pasiruošę sumokėti nesvarbu kokią kainą, svarbu, kad kambaryje būtų dušas. Kaip tik tokį kambarį ir gauname, ir gana nebrangiai. Kojos jau nelabai klauso, tačiau esame pasirengę įveikti dar vieną pažintinį taką Šeirės miške. Vėlgi, paskaitę ten buvusių keliautojų gan blankius įspūdžius (trūksta nuorodų, nelabai tvarkingas ir niekuo neypatingas), iš anksto rimtai ruošėmės šiai kelionei. Labai pravertė šis žemėlapis:
Taigi, sukaupiame paskutines jėgas ir einame prie Šeirės pažintinio pirmojo objekto - informacinio stendo. Gan ilgokai dairomės aplink, kol pamatome tiltelį, vedantį prie sekančio tako objekto. Tačiau vėliau viskas eina lyg sviestu patepta - tikrai negalime pasakyti, kad šis takas nevertas dėmesio. Ypač įstrigo Piktežeris. Mažytis ežerėlis, tačiau jo gylis siekia net 15,6m.
Galiausiai vėl sugrįžtame prie Platelių ežero pakrantės. Dar nutariame pasivaikščioti po miestelį ir palyginti kaip jis pasikeitė nuo to laiko, kuomet čia lankėmės 2006 m. festivalyje “Roko naktys”. Na, pasirodė, kad Raganos uosį smarkiai paveikė laikas ir gamtos stichijos.
Pagaliau grįžtame į kambarį, tačiau čia… dingo elektra. Vis dėlto ši problema gan operatyviai išsprendžiama. Po kupinos įspūdžių dienos netrukdo net triukšmingi kaimynai…
Šeštadienio rytą papildome degalų atsargas ir aplankome dar vieną įžymybę, kurios nuodėmę būtų neaplankyti lankantis Plungės rajone, nors jis ir neįtrauktas į lankytinų vietų sąrašą - Plokštinės raketinę bazę. Šiurpu, o kartu ir įspūdinga…
Iš Plungės krašto važiuojame šiauriau į Skuodo rajoną, kur mūsų tikslas - aplankyti Mosėdžio akmenų muziejų. Galime patvirtinti kažkur parašytus žodžius, jog “visas miestelis tarsi akmenų muziejus”. Mosėdį garsinantį muziejų randame nesunkiai, tarp eksponatų praleidžiame gerą valandėlę, tuomet sekame nuorodas, vedančias į muziejaus įkūrėjo dr.V.Into sodybą.
Ir čia galva sukasi nuo eksponatų gausos, sodyba labai gražiai sutvarkyta. Apskritai miestelis paliko tik labai gražius prisiminimus.
Tačiau mūsų dar laukia kelionė į Kretingą. Tik įvažiavę į miestą iškart randame dvaro pastatą. Pats laikas bėgti nuo saulės kaitros į vėsias patalpas! Kiek nustebina griežtos taisyklės - fotografuoti ir filmuoti dvare esantį žiemos sodą kainuoja dvigubai brangiau nei pats bilietas. Ačiū, ne. Tačiau pats žiemos sodas paliko gerą įspūdį. Simpatijų ir smulkių pinigų iš mūsų susilaukė ir nauja jo gyventoja - papūgėlė Krizė Barbora.
Pagal pirminį planą tai turėjo būti paskutinis tos dienos objektas. Pasižiūrime į laikrodžius - turime pora valandų atsargos. Hm, tai kodėl nenulėkus prie jūros? Juk čia tik vargani 23 km iki kito objekto - Olando kepurės. Sutarta! Trumpam užsukame į parduotuvę papildyti maisto atsargų ir pirmyn į Karklę. Artėjant link Palangos didėja ir intensyvėja eismo srautai. Tačiau pastaruoju kurortu nesusigundome ir pasukame kairėn. Kadangi tai buvo šeštadienio popietė, visos automobilių aikštelės buvo perpildytos vestuvininkų. Vienoje jų randame vietą ir einame į pajūrį. Pamatę Baltijos bangas apsidairome? O tai kur ta “kepurė”? Klausiame pirmų sutiktų praeivių. “Nežinom, mes ne vietiniai, gal ten?”, - rodo į Klaipėdos pusę. Klausiam kitų - rodo į Karklės pusę. O kaip greičiau? Grįžt atgal automobiliu ar eiti pajūriu? “Na, nueisite gal per valandą”. Vis dėlto pasirenkame antrąjį variantą. Čia smėlis, čia akmenuota pakrantė. Na ir pagaliau pamatome skardį. Trumpa fotosesija, užlipame į jūrą pasižiūrėti nuo Olando kepurės viršaus.
Na, viskas, dabar jau tikrai atgal į Telšių rajoną, kur ir apsistosime nakčiai. Kadangi netikėtai aplankytas objektas sujaukė visus navigacinius planus, neplanuotai pervažiuojame Klaipėdą ir pasukame link Varnių, kuris garsėja savo bliuzo muzikos festivaliais, o šį kartą trumpam taps mūsų namais. Likus 20 minučių kelio iki užsibrėžto tikslo, pamatome nuorodą - “Medvėgalio kalvų kompleksas - 6 km”. Jį aplankyti žadėjome sekmadienio rytą, tačiau jei jau tos kalvos ranka pasiekiamos… Vėl nukrypstame nuo plano ir netrukus atsiduriame Medvėgalio papėdėje. Užlipame ant vienos kalvos, antros, trečios. Na,graži ta mūsų Lietuva, ką bepridursi. Tačiau jau saulė kopia vakarop, o dar liko iki galo neišspręsta mūsų nakvynės problema. Kadangi tą savaitgalį poilsiavietė buvo išnuomota, nebuvom tikri ar paskutinę kelionės naktį teks praleisti namelyje ar palapinėje. Bet viskas baigiasi gerai - įsikuriame namelyje prie pat Lūksto ežero kranto. Kaimynai šįkart buvo dar triukšmingesni nei praėjusią naktį, tačiau guodė ta mintis, kad kitą naktį nakvosime jau savo namuose.
Ryte jau niekur neskubame - Medvėgalis jau aplankytas, beliko vienintelis objektas, tačiau labai jau paslaptingas - Jomantų miško takas. Paslaptingas tuo, kad pastarąjį kaimą galima rasti ne visuose žemėlapiuose. Tačiau kelyje Varniai-Telšiai pamatome aiškią nuorodą. Dar keli kilometrai smėlėtu keliuku ir mes jau pačio tako pradžioje. Viena iš pirmųjų tako stotelių - Aklaežeris, kur pamatome… tik sausą pievą. “Na, gal tas ežeras už krūmų kur nors toliau”, - nusprendžiame ir nueitame matuoti savo ūgio prie medinio kauko. Tik vėliau sužinosime, kad tas pats kaukas iš tikrųjų matuoja… Aklaežerio vandens lygį. Na, einame toliau, miškas gan gūdus, po kojomis prašliaužia gluodenas. Išbandome miškofoną, užlipame į bokštelį ir vėl atsiduriame tako pradžioje. Nusprendžiame grįžti atgal ieškoti Aklaežeio, nes Povilas dievagojasi kažkur matęs “skulptūrą vandenyje”. Vandens tąkart, žinoma, neradome. Tik prabėgus kuriam laikui ir sekančiame “Kelionų ir pramogų” numeryje plačiau aprašius Jomantų taką, susidėlioja visi taškai ant “i”.
Ką gi, kelionė po Žemaitiją eina į pabaigą. Pakeliui nutariame užsukti į legendinį Šatrijos kalną. Įvažiavę į Luokės miestelį ilgai nerandame nuorodos į kalną. Ilgai galvojęs, Povilas vėliau prisimena iš kur jis girdėjo apie Luokės miestelį - čia paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Povilo gimtinėje dirbęs vienas žymiausių Veisiejų žmonių - kompozitorius Juozas Neimontas.
Pagaliau atrandame nuorodą į Šatrijos kalną. Užlipę ant jo galime konstatuoti faktą - jau po 600 taškų surinkome!
Gražų gegužės penktadienio vakarą susiruošiame savaitgaliui į Povilo gimtinę - Veisiejus (Lazdijų raj.). O iš ten kai kurie lankytini konkurso objektai beveik ranka pasiekiami. Susitariame su Čepkelių rezervato darbuotojais dėl ekskursijos, atsispausdiname reikiamus žemėlapius ir pirmyn į kelionę!
Pakeliui sustojame prie Merkinės piliakalnio. Ne kartą jau esame čia lankęsi, tačiau kiekvieną kartą malonu pasigrožėti Nemuno ir Merkio santaka.
Ech, kad taip kiekvienas objektas būtų lengvai pasiekiamas ir randamas…
Vakare, jau atvykę į Veisiejus, einame stebėti gan plačiai Lietuvos spaudoje aprašyto objekto - Ančios ežere grojančio fontano. Tikrai smagu buvo matyti gražiai apšviestą ir sutvarkytą parką.
Kitą rytą paimame kartu Povilo tėtį (kuris po kelionės irgi labai susidomi šiuo konkursu ir užsiregistruoja į dalyvių sąrašus) ir važiuojame Marcinkonių kaimo link, iš kur važiuosime į Čepkelių rezervatą. Deja, pakeliui suklaidina navigacinė sistema, kuri kažkodėl vietoj Marcinkonių kelionės tikslu parenka Varėną. Gerai, kad po ranka turime žemėlapį, kuriuo vadovaujantis visgi spėjame į sutartą vietą. Ten prisijungiame prie kauniečių grupelės ir vedami gidės 5 km dar važiuojame miško keliu. Pagaliau pamatome automobilių stovėjimo aikštelę ir netrukus eisime stebėti gamtos, tik minimaliai paliestos žmogaus rankos.
Pažintinis takas gan tvarkingas, ekskursija įdomi, tačiau supažindinanti tik su nedidele rezervato dalimi. Povilas vidurinės mokyklos laikais yra lankęsis rezervate, kur teko patirti kur kas daugiau įspūdžių.
Po ekskursijos sėdame į automobilį ir važiuojame Musteikos kaimo link. Nors nuo Marcinkonių kaimą ir Bitininko namelį skiria tik šiek tiek daugiau nei 20 km, tačiau gan prasti keliai ir apleistos vietovės (širdį skauda matant vietoj Grybaulios tvenkinių tik užžėlusias pievas) neleidžia tiesiog mėgautis kelione. Tačiau pagaliau pasiekiame Musteikos kaimą, kur greitai pamatome nuorodą į Bitininkystės muziejų.
Apžiūrėję visą muziejaus teritoriją, Musteikos kaime neužsibūname, nes laukia kelionė prie Ūlos akies. Pakeliui pavežę link Marcinkonių keliavusią moteriškę, imame žemėlapius ir ieškome trečiojo objekto. Jį randame netikėtai lengvai, o ir atsivėręs Ūlos vaizdas iškart užkariauja visų mūsų simpatijas.
Ilgokai pasivaikščioję Ūlos pakrante nutariame pakeliui namo aplankyti paminklą Vytautui Perlojoje. Pasirinkus patį trumpiausią maršrutą šalia Lavyso ežero per Milioniškes, vėliau teko pasigailėti. Nepaisant to, kad poroje vietų teko vietinių gyventojų klausti kelio, visą maršrutą teko riedėti siauručiais keleliais, o galiausiai pasiekę Perloją prisimename, kad link Merkinės… veda tik pėsčiųjų tiltas. Ką gi, įamžinę Perlojos įžymybes važiuojame 10 km atgal link Varėnos. Iš ten vedantis asfaltuotas kelias link Merkinės yra tarsi palaima. Trumpam stabtelime aplankyti Merkinės kryžių kalnelį. Su garsiuoju Šiaulių krašto piliakalniu jis turi bendra tik tiek, kad abiejų pavadinimai panašūs. Tačiau istorija ir paskirtis gerokai skiriasi.
Grįžę namo skaičiuojame taškus - ketvirtadalis kelio įveiktas (260 tšk.).
Antrąjį gegužės savaitgalį nutariame išnaudoti aplankant bene žymiausių Lietuvos sakralinių vietų trijulę - Šiluvos koplyčią, Tytuvėnų vienuolyną ir Kryžių kalną. Kadangi “Tūkstantmečio keliautojų” konkurso lankytinų objektų sąraše minimas tik vienuolynas, pakeliui nutariame užsukti ir į Maironio tėviškę Pasandravio kaime (Raseinių raj.).
Į automobilį įsisodiname Editos mamą ir pajudame link Raseinių. Šį kartą gamta pašykšti gero oro ir beveik visą kelią lyja, tačiau kol priartėjame prie Pasandravio kaimo, tik stiprus ir šaltas vėjas gadina pakilią nuotaiką. Ruošiantis šiai kelionei teko skaityti apie svetingą priėmimą muziejuje. Deja, mes to patvirtinti negalime, tačiau kadangi šiame bloge žadame rašyti tik apie gerus dalykus, paminėsime tik tai, kad Maironio tėviškė - vienas iš mažesni įspūdį palikusių objektų.
Keliaujame toliau Šiluvos link. Nesunkiai randame pagrindinę aikštę, nuo kurios jau matome garsiąją koplyčią. Mums abiems jau yra tekę lankytis čia, tačiau per tuos metus Šiluva neatpažįstamai pasikeitė - aikštė labai gražiai sutvarkyta, pirmą kartą matėme ir paminklą popiežiui Jonui Pauliui II.
Aplankę koplyčią važiuojame link Tytuvėnų. Vėlgi aukšti vienuolyno stogai neleidžia abejoti, jog važiuojame teisinga kryptimi. Mus pasitinka gidė Rūta, kuri įdomiai ir išsamiai papasakoja vienuolyno istoriją ir pagiria, kad atvykome pačiu laiku, nes artimiausiu metu numatomi vienuolyno restauravimo darbai.
Ekskursija tikrai neprailgsta, tačiau reikia keliauti toliau. Sekanti stotelė - Jurgaičių (Domantų) piliakalnis, kitaip vadinamas Kryžių kalnu. Kadangi tai buvo šeštadienio popietė, prie kalno gausiai būriavosi vestuvininkai, vieni jų nepagailėjo saldainių ir “tūkstantmečio keliautojams”. Vėlgi mums abiems tai nebuvo pirmas kartas, kai lankėmės Kryžių kalne, tad galėjome pasigrožėti dar labiau išsiplėtusiu unikaliu Lietuvos kampeliu.
Tą šeštadienį įveikėme daugiau nei 600 kilometrų, tačiau jos metu gavome tik 60 taškų. Viso jų jau turime 140. Tačiau tai dar tik mūsų kelionių pradžia…
